Somelborp, smelborp.
Viskas vyksta palei kiaulystės dėsnius: kai tik vėl susikūriau blog'ą, tai ir visos mintys, kurios be perstojo kirbėdavo galvoje ir vis norėjo kur nors reikštis, dingo.
Bet pagaliau.Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Vakar atėjo mintis. Pažiūrėsim ką iš jos išrutuliosiu.
Vakar vakare sau mąsčiau, mąsčiau, ir išmąsčiau, kad žmonės... Nerealūs.
Pastarąją savaitę, ar kiek to laiko, mane buvo užplūdusi baisi nuotaiką. Buvo liūdna, pikta ir labai savęs gaila... Be jokios ypatingos priežasties.
Šiaip ar taip, vakar vakare užsiimdama dalykais paklaidžiojau mintimis, ir pagalvojau, kad jei mane iš niekur nieko pasidaro baisai liūdna, pikta ir t.t., tai kiti gi susiduria su dar didesnėm bėdom ir... Nieko. Gyvena toliau. Žinoma kai kurie iš tų žmonių optimistai, kai kurie iš jų nelaiko savo problemų didelėmis, kai kurie pakankamai protingi išspręsti tas problemas, kai kurie dar ką nors, bet yra ir tokių kurie sėdi su didele, užsikabarojusia ant galvos, ėdančia nervus, ir nesiruošiančia trauktis, problema. Yra tokių kurie turi mažą problemėlę, bet ji atrodo nežmoniškai didelė ir irgi taip pat ėda nervus (problemų mėgstamiausias maistas, matyt, nervai). Ir štai, mes visi vaikštom po šią žemę, su savo didelėmis ar mažomis problemomis, galbūt skundžiamės, galbūt nesiskundžiame, bet gyvename toliau... Gyvenimo dalis, tos problemos. Po tos minties kažkaip šauniai pasijutau, kad gyvenu.
O dabar dar geriau pasijutau, žinodama, kad jokios problemos manęs nekamuoja.
Tikėkimės, kad artimiausiu metu kokia problema nepastebės mano beprobleminės galvos ir neužmanys jos okupuoti savo nervų ėdimo poreikiams.
Tai va.
Nieko doro neišrutulojau.
Bent jau turiu mintį sekančiam įrašui.
Ta proga du draugeliai.
Jaučiu gyvenime jų nebepiešiu, bet jau taip smulkiai buvau viską apie juos apgalvojus.
Žaliaplauklė turėtų pasiklydusiems kelią rodyti turėtų, bet jei su ja einant prakalba paklydėlis, tai šioji jo balsą pavagia. (O pati nešneka. Kokia proga tada balsus vogti? Gal tylą mėgsta labai?) Šiaip ar taip... Jo... Ten paukščio kojos vietoj rankų ._.
Tasai violetinis biški ne per draugiškiausias. Šiaip jisai gali arba dovanoti neišsemiamas žinias, arba paimti žmogų ir uždaryti jį toje raudonoje dėžutėje. (Ne, ta dėžutė ne tokia didelė. Čia kaip kokioj pasakoj, kur riešute galėjo mergelė paslėpti karietą su visais arkliais). Šiaip ar taip, apdovanotų žinom buvo gal vienas kitas, o pagal ką šitas paukščiasnapis renkasi kas vertas žinių, o kas tupėti dėžutėje niekas nežino. Tikriausiai pagal nuotaiką.
Nesusiję, bet keksiukas kurį valgau atsiduoda valerijonu ._.
