Apdulkėję pieštukai

Kartais papaišau, nors ir nebelabai daug.
Dauguma mano paišalionių yra visokie brūdukai ant lapelių. Arba normalesni piešinėliai, bet kuriuos tingiu skenuoti.
Tei va.

 Mirgaliūzė

Kažkodėl nelabai bepiešiu su kompu. 

 

 Tas, kuris mato

Kartais užsimanau planšetės, paskiau pagalvoju, kad praktiškai, tai man jos nereikia. Be to, jau esu bandžius kartą su ja piešti. Nepatiko. Su pele bent jau papratus jau esu.
Kodėl visi taip nori planšečių?

Paukšt

Noriu apie kažką rašyti, bet visiškai neturiu ką.
Galėčiau pabandyti tiesiog skelti viską kas seka mano galvoje. Visiškai be logikos, visiškai be ryšio, tiesiog viena mintimi sekti kitą ir žiūrėti kas išeis.
Įspėju - visiškai nenaudingas tekstas iki pat katino.
Katės yra šaunūs padarai. Daug kam patinka maži pūkuoti meili gyvūnėliai, bet paskui jie užauga, tapa nebe maži ir pūkuoti (priklauso nuo veislės). Man jie vis tiek faini. Kodėl persų katinai atrodo, kaip su keptuve gavę per snukį. reikėtų pagūglinti. Kodėl aš viską gūglinu? Kodėl aš taip mažai beskaitau? Man dar reikai kokias septynias knygas perskaityti mokyklai. Net negaliu pasiskųsti, kad tos dvi kurias skaitau nuobodžios. Pagonybė vs. krikščionybė. Katik pakandau pusę saldainio. Šiandien valgiau vyšnių. Vyšnios ne tokios saldžios kaip trešnės. Kaime yra labai didelių trešnių... Geltonų didelių... Kažkokie geri metai šįmet uogoms. Visos uogos milžiniškos. Ir trešnės, ir vyšnios ir braškės ir serbentai... Tik agrastai gal ne. Kai buvau kaime jie dar buvo neprinokę. Dar pusė pusės saldainio. Pas mane ant stalo skaičiuotuvas. Kur mano sąsiuvinis su eskizinio tipo tragiškai pieštais komiksais. Draugė mane nudauš, kad nepripaišiau nieko naujo. Kaka draugė. Ji eina aikido, o aš vis tiek ją kumščiuoju kaip niekur nieko (kaka draugė(? )kaka aš (?)) tikriausiai atsilyginu už vaikystę. tada ji mane kumščiavo... Atleiskite, turiu eiti prašyti kitai draugei
<2 min. tarpas>
Per tą laiką kol buvau pagalvojau, kad reikia uždaryti langą *uždaro langą* ir dar kažką... tuoj atsiminsiu (Galvoj skamba žodis "pipinas", bet jis su niekuo nesusijęs) kažką, kad mano draugė nereali. Hmmm... Ai jo. Klausausi muzikos kurios melodija labai linksma, bet žodžiai rimti, net liūdnoki. Dėl to prisiminiau, kad draugė man davė satyrų knygą. Mmmm.... Satyra. Nedaug jos teskaičiau, bet man patikti. Kelintoj klasėj skaitėm absurdo literatūrą? Nieko nepamenu tik bokštą ir "OooooOOOOOo" raides... Kelintoj Klasėj skaitėm Kukučio balades? Šitas irgi buvo įdomus. Reiktų toliau tęsti Zenito seriją. Pusė knygų - nerealios, kita pusė meh. Yra ir nuobodžių. Ne visa mokslinė fantastika vienoda. Kartą skaičiau knygą, kuri buvo nuobodi, bet savotiškai traukė skaityti. Nesuprantu vis dar. Ant spausdintuvo guli piešinukas su katinu internetinei pažįstamai. Ji turi tokią veikėją kuri labai "evil" ir labai "kraujas" ir labai... meh... jos daug veikėjų tokie. Kažin ji iš to išaugs? Aš iš kažko panašaus išaug......gal ir ne visai. Mythbusters - 'splosions. Ar man taip tik atrodo, ar seniau buvo įdomiau? Ar aš tik bobutė, ar seniau buvo geriau. Šiandien žiūrėjau kažkokią senesnę Mythbusters seriją. Buvo įdomiau nei ta, kuri buvo šviežia iškepta ir mačiau vakar. Na ne kiekviena serija gali būti įdomi. ne kiekviena knyga gali būti įdomi. ne kiekvienas veikėjas gali būti įdomus. Naujokai knisa. Blyn. Ką reiks daryti, kai aš būsiu kur nors naujokė? Verksiu. Gerai, kad dabar esu šen bei ten ne naujokė. Kas bus kai prasidės chemija? Verksiu. Meluoju. Nieko gero nepasakiau. galėjau bent pašnekėti poetiškai kaip pvz: "Per miško tankmę prasiskverbia saulės spinduliai. jie pralaužia rūką, kuris tvirtai apsikabinęs medžių kamienus ir nenori jų paleisti. Ženk per tą rūką į šviesos jūrą, kurios pakrantėse skamba telefonai. Kiekvieno laukai skambutis. Kiekvieno laukia perlas. Jeigu jo nerasi? kas tada? Kas jeigu šviesos jūroje juoduma. Kas jeigu ji pinasi aplink kojas. Kas jeigu visi telefonai pakrantėse nustoja skambėti, ir veidą iškelia ateitis?"
Gal pataupysiu tokius nusišnekėjimus kitam sykiui, kai norėsiu ką nors parašyti. kai LABAI norėsiu ką nors parašyti, bt neturėsiu ką.
(Reiktų iš naujo peržiūrėti Mlp:Fim sezonus.)
Katinas

Plyta

Bene septynis kartus bandžiau parašyti įrašą. Kas iš to? Nieko.
Gražus apvalus nuliukas, nes kiekvieną sykį parašydavau tokius vėjus, kad net baisu žiūrėti.
Tai dabar parašysiu ką nors trumpai. Nesąmonę, bet kad bent jau nebūtų baisu į internetą dėti.

Mano miego logika:
Nueinu miegoti antrą nakties, atsibundu pusę devynių ryto.
nueinu miegoti vienuoliktą vakaro, atsibundu pusę vienuolikos ryto.

Jaučiuos įdomiai.
Nebesinori piešti arba nėra minčių, nebesugebu nieko protingo parašyti (nors ir prieš tai rašymo talentu nebuvau apdovanota), turiu neblogą knygą pasiėmus iš bibliotekos, bet per visą mėnesį vargiai teįpusėjau, dar laukai krūva įdomių blog'ų įrašų, internetinių straipsnių ir youtube filmukų bet nesinori nei skaityt nei žiūrėti. Mąstyt nesinori... Ir šiaip kažkas ne taip atrodo.

Va paskutinis lapas kuriame dar kažką įdomesnio papaišiau:

(jei kam įdomu, prie to išsižiojėlio apačioje parašyta "languotas babaušis")
...
...
...Būtų šaunu išauginti vienaląstį padarėlį ir jam uždėti mikroskopinę karūnėlę :3

somelborP

Somelborp, smelborp.

Viskas vyksta palei kiaulystės dėsnius: kai tik vėl susikūriau blog'ą, tai ir visos mintys, kurios be perstojo kirbėdavo galvoje ir vis norėjo kur nors reikštis, dingo.
Bet pagaliau.Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Vakar atėjo mintis. Pažiūrėsim ką iš jos išrutuliosiu.
Vakar vakare sau mąsčiau, mąsčiau, ir išmąsčiau, kad žmonės... Nerealūs.

Pastarąją  savaitę, ar kiek to laiko, mane buvo užplūdusi baisi nuotaiką. Buvo liūdna, pikta ir labai savęs gaila... Be jokios ypatingos priežasties.
Šiaip ar taip, vakar vakare užsiimdama dalykais paklaidžiojau mintimis, ir pagalvojau, kad jei mane iš niekur nieko pasidaro baisai liūdna, pikta ir t.t., tai kiti gi susiduria su dar didesnėm bėdom ir... Nieko. Gyvena toliau. Žinoma kai kurie iš tų žmonių optimistai, kai kurie iš jų nelaiko savo problemų didelėmis, kai kurie pakankamai protingi išspręsti tas problemas, kai kurie dar ką nors, bet yra ir tokių kurie sėdi su didele, užsikabarojusia ant galvos, ėdančia nervus, ir nesiruošiančia trauktis, problema. Yra tokių kurie turi mažą problemėlę, bet ji atrodo nežmoniškai didelė ir irgi taip pat ėda nervus (problemų mėgstamiausias maistas, matyt, nervai). Ir štai, mes visi vaikštom po šią žemę, su savo didelėmis ar mažomis problemomis, galbūt skundžiamės, galbūt nesiskundžiame, bet gyvename toliau... Gyvenimo dalis, tos problemos. Po tos minties kažkaip šauniai pasijutau, kad gyvenu.
O dabar dar geriau pasijutau, žinodama, kad jokios problemos manęs nekamuoja.
Tikėkimės, kad artimiausiu metu kokia problema nepastebės mano beprobleminės galvos ir neužmanys jos okupuoti savo nervų ėdimo poreikiams.
Tai va.
Nieko doro neišrutulojau.
Bent jau turiu mintį sekančiam įrašui.






Ta proga du draugeliai.
Jaučiu gyvenime jų nebepiešiu, bet jau taip smulkiai buvau viską apie juos apgalvojus.
Žaliaplauklė turėtų pasiklydusiems kelią rodyti turėtų, bet jei su ja einant prakalba paklydėlis, tai šioji jo balsą pavagia. (O pati nešneka. Kokia proga tada balsus vogti? Gal tylą mėgsta labai?) Šiaip ar taip... Jo... Ten paukščio kojos vietoj rankų ._.
Tasai violetinis biški ne per draugiškiausias. Šiaip jisai gali arba dovanoti neišsemiamas žinias, arba paimti žmogų ir uždaryti jį toje raudonoje dėžutėje. (Ne, ta dėžutė ne tokia didelė. Čia kaip kokioj pasakoj, kur riešute galėjo mergelė paslėpti karietą su visais arkliais). Šiaip ar taip, apdovanotų žinom buvo gal vienas kitas, o pagal ką šitas paukščiasnapis renkasi kas vertas žinių, o kas tupėti dėžutėje niekas nežino. Tikriausiai pagal nuotaiką.


Nesusiję, bet keksiukas kurį valgau atsiduoda valerijonu ._.

Visai nebloga atostogų pabaiga

Taigi atostogėlės jau eina į pabaigą.
Nėra kuo skųstis, gana neblogai praleidau atostogas, gavau dovanų praktiškai tiek pat pinigų, kiek ir išleidau, tai beveik jokių Kalėdinių nuostolių.
Kompiuterį perinstaliavo.
Šiandien nusipirkau kalendorių.
Tokia graži diena šiandien buvo. Tiek jau to, kad tas sniegas ryte plonai padengęs šaligatvius suskubo nutirpti. Einu kažkaip ir džiaugiuosi. Oras gražus, vėjo nėr, tai kas tie pilkšvi debesėliai. Kažkada nusprendžiau, kad visu oru būsiu patenkinta. Taip jau visiškai neišeina. Atsibosta, kai dangus pilkais debesimis užgultas ilgiau nei mėnesį, lietus amžinai pasitinka vos iškiši nosį į lauką, o žiema net nesiruošia rodytis tokiame pelyne ir purvyne.
Gal jei guminius batus nusipirkčiau balos nebebūtų nuotaikos gadintojos?
Bet, šiaip ar taip, dažniausiai lieku patenkinta. Na kokia prasmė būti nepatnkintai, jei aš nei lauke dirbti turiu, ir nosį šalti, nei man reikia nervintis, kad per sausrą ar liūtis derlius nenukentėtų, nei man nerimauti, kad dėl prasto matomumo skrydį į svarbų susitikimą atidės. Dvidešimt minučių iki mokyklos ir tiek pat atgal, penkias dienas per savaitę. Na jau dėl valandėlės prasto oro kažkaip nesmagu skųstis. O be to, kaip gražiai vėjas medžių šakas judina, kaip šauniai atrodo lašiukai į balas krentantys ir tose balose atspindintys debesys, kaip sniegiškai kvepia oras, kai temperatūra nukrenta gerokai žemiau nulio. Taigi viskas puiku.
Kūma sako, kad protingai darau, nesinervindama dėl dalykų kurių negaliu pakeisti.
Gal ir dėl dalykų kuriuos galima pakeisti reiktų mažiau nervintis?
11-ta klasė. Greit ateis 12-ta su savo egzaminais, po to kažkur stoti, kažką mokytis. Bėda ta, kad nežinau kur ir ką. Sėdžiu pamokose, ir mąstau, kas pavogė visą įdomumą iš biologijos - vienintelės pamokos, kuri VISADA buvo įdomi, ir atidavė jį chemijai, kurios aš vis dar suprantu tiek, kad parašius cheminę lygtį, kurioje yra sieros trioksidas ir vanduo, vis tiek gaučiau, kad ir, valgomąją druską ._...Dar mąstau, kad be reikalo neėmiau fizikos, bent jau B lygiu, bet turbūt jinai irgi būtų tapusi dar viena pamoka, kurios įdomumą kažkas vėjais išnešiojo.

Kitą vertus, ne aš viena nežinau ko aš noriu. Kažkaip geriau pasidaro. O dar geriau pasidaro, kai pagalvoju, kiek daug žmonių pasaulyje neapsisprendę kuo nori būti, neapsisprendę kažką keisti... Ir vieną dieną visiems teks kažką pasirinkti. Gal tas pasirinkimas bus teisingas, gal neteisingas. tas pats galioja ir man. Gera žinoti, kad ne viena esu, ir jei pasirinksiu, klaidingai, tikrai nebūsiu vienintelė tokia.
O gal ir ne.
Gyvenu dar tik 17 matų. neturiu nė mažiausios dalelės žinių.
Kažin ar kas turi.
Kai taip mąstau, visai smagu neišsiskirti iš minios. Mes visi panašūs.

Tai nereiškia, kad laukiu, kol vėl reiks eiti į mokyklą.